Amžina meilė: gražūs žodžiai ar kai kas daugiau?

Jis yra vienas protingiausių mano pažįstamų žmonių. Vos pradėjęs ketvirtąjį savo gyvenimo dešimtmetį jis yra gerbiamas mokslininkas, menininkas, plataus akiračio, labai gerai apsiskaitęs ir puikiai informuotas. Trumpai tariant, žmogus, kurio niekas nepalaikytų naiviu ar primityviu.  Žmogus, kuriam, manytume, žodžiai „amžina meilė“ sukeltų pašaipią šypseną.  Ir vis dėlto…

Neseniai kartu su su šeima ir draugais šventėme jo svarbų profesinį pasiekimą.  Buvo linksma – taip pat ir dėl to, kad į šventę mano pažįstamas pakvietė visą savo bendradarbių komandą.  Visi buvo puikiai nusiteikę.

Staiga jis stabtelėjo, surimtėjo, apkabino savo žmoną ir lėtai tarė:

„skirtumas tarp sutuoktinių laimės ir visų kitų laimės rūšių” – įskaitant, žinoma ir tą, laimėjimą kurį tąsyk šventėme – „yra tas, kad nereikia bijoti, jog santuokinė laimė vieną dieną baigsis”.

Netekau žado. Jo žodžiai, tokie paprasti ir aiškūs, atrodė taip nutolę nuo „realybės“. Tvirtai tikiu santuokos pažado amžinumu, bet galvodama apie santuoką (taip pat ir savo, kai vieną dieną rasiu „tinkamą žmogų“), neturiu to paties paprasto, stipraus ir nekalto užtikrintumo.

Mes visi užaugome skyrybų kultūroje, o tai „klibina“ santuoką net esant geriausiems ketinimams. Net kai daugelis, visiškai įsitikinę, žada meilę ir pagarbą „kol mirtis mus išskirs“, smegenų kamputyje išlieka tolima skyrybų – plano B – galimybė. Taip pat mes visi žinome žmogiškų ketinimų trapumą: kad kartais žmonės pasirodo kitokie, nei mes tikėjomės; kad įvyksta nesėkmės, išdavystės, neištikimybės. Galiausiai žmonės miršta. Negalime būti tikri, kad mūsų sutuoktiniai mus pragyvens, ir kad paskutinę gyvenimo akimirką bus mūsų pašonėje. Visa tai sako sveikas protas, ne kokia aukštoji filosofija. Vis dėto, mano išsilavinęs pašnekovas, atrodė, viso to nesuprato. Žinoma, jis žinojo, kad žmonės miršta, tačiau nebijojo, kad jo santuokinė laimė gali baigtis.

Jis „statė“ ant amžinos meilės savo žmonai.

Turiu pripažinti, kad jo žodžiai mane giliai palietė ir privertė susimąstyti. Tiek daug žmonių renkasi apskritai nesituokti ir tenkintis trumpalaikėmis santykių „laimėmis“, kurias iš prigimties nuodija jų neišvengiamos pabaigos tikrumas. Kiti tuokiasi, bet mintyse palieka sau galimybę atsidaryti tas mažas dureles su užrašu „avarinis išėjimas“. Dar kiti iš savo santuokų tikisi ne ką daugiau nei pakenčiamų paliaubų su sutuoktiniu, kai meilės kibirkštys nenumaldomai išblėsta.

Šis jaunas sėkmingas vyras buvo užtikrintas, su beveik vaikišku naivumu, tačiau tuo pat metu sąmoningai ir apmąstytai, kad jų laimė gyvuos amžinai. Ne todėl, kad jų santuoka būtų išskirtinai puiki, be išorinių ar vidinių sunkumų. Ne todėl, kad jis ir jo žmona yra nemirtingi. Bet todėl, kad tikroji meilė, pagrįsta ištikimybe, kaip ir tikra ištikimybė, gimusi iš meilės, yra amžinos. Ir nors mirtis iš tiesų mus išskiria, mes jaučiame, kad kūniško gyvenimo pabaiga neprivalo būti meilės ir laimės pabaiga.

Kai kam visa tai skambės kaip beprotybė. Tačiau esu įsitikinusi, jog tokia meilė yra tikrasis žmonių pašaukimas. Žmonės nėra sukurti trumpalaikiams pasitenkinimams ar mažytėms svajonėms. Jie sukurti begalinei laimei, begalinei meilei, viltims, tokioms aukštoms ir neįtikėtinoms, kad protas negali jų pilnai suvokti, bet širdys ju siekia.

Šis jaunas vyras tai suprato. Ir savo keliais žodžiais to pamokė  mane.

Dr. Chiara Bertoglio yra Italijoje gyvenanti pianistė, teologė ir tinklaraštininkė.

Pabaiga: amžina meilė.