Gedėjimo stadijos: kaip jas atpažinti ir išgyventi?

Artimojo netektį neišvengiamai lydi gedėjimo laikotarpis – žmogų užplūsta daugybė jausmų ir emocijų, kurias sunku suvaldyti. Specialistai teigia, kad visos gedulo iššauktos būsenos (gedėjimo stadijos) – pyktis, nusivylimas, baimė, bejėgiškumas, kaltė – yra psichologiškai natūrali atsisveikinimo su artimuoju dalis. Nors universalių taisyklių, kaip išgyventi gedulą nėra dalinamės su jumis keliomis psichologų rekomenduojamomis gairėmis.

Gedėjimo stadijos ir sielvarto požymiai

Mokslininkai paprastai išskiria keletą pagrindinių gedėjimo etapų, tai: neigimas, derybos, pyktis, depresija ir susitaikymas su situacija. Tačiau jų eiliškumas, trukmė ir intensyvumas priklauso nuo daugybės susijusių faktorių: gedėjimą išgyvenančio žmogaus emocinės, psichologinės, fizinės būklės, aplinkos, ryšio su mirusiuoju ir t.t.

Galima teigti, kad dažniausiai žmones aplanko šokas.  Nesvarbu – mirtis staigi, ar artimasis jau kurį laiką sirgo. Vėliau gali pasireikšti ir beprasmybės bei tuštumos jausmas. Pyktis, baimė ir kaltė taip pat dažnai ištinka gedinčiuosius.

„Artimojo netekęs žmogus neretai pasijunta vienišas. Žmogus nori izoliuotis, vengia bendrauti su draugais ar likusiais šeimos nariais, renkasi būti vienas su savo mintimis bei nuogąstavimais. Kiek rečiau akcentuojamas gedulo simptomas yra palengvėjimas. Jį junta žmogus, kurio artimasis ilgą laiką kankinosi, sunkiai sirgo. Jo mirtis suteikia viltį, kad dabar artimajam bus lengviau ir geriau.

„Viena dažniausių ir intensyviausių emocijų yra pyktis – asmuo negali susitaikyti, kad prarado artimąjį. Dažnai jaučiama baimė: kaip reikės gyventi be žmogaus, prie kurio buvo prisirišęs ir kurį praradus sunku įsivaizduoti ateitį, kartais bijoma, kad niekas neužpildys tuštumos. Kiek pažengusiame gedėjimo etape atsiranda susitaikymas. Viskas „ištransliuojama“ per jausmus ir emocijas, todėl svarbu pažinti ir išjausti gedulo sukeltus simptomus“, – teigia psichologė-psichoterapeutė Greta Glizikienė.

Psichiniai ir fiziniai simptomai

Gedulą patiriantys žmonės tampa jautresni, nors to gali nepripažinti; pasikeičia jų psichika, atsiranda ir fizinių pokyčių, kuriuos lemia stresas. Žmogus gali pradėti kaltinti save dėl netekties, gailėtis, kad artimajam neskyrė pakankamai laiko. Taip pat gali atsirasti nepasitikėjimo savimi jausmas – manymas, kad visi jus stebi, mintys, kad esate kitoks, „prastesnis“ nei kiti. Prie šios būsenos gali prisidėti ir bejėgiškumo jausmas, žema savivertė.

Sielvartas pasireiškia ne tik psichologiniais požymiais, bet ir fiziniais. Dažnai jaučiamas bendras silpnumas, skausmas skirtingose kūno srityse, apetito bei svorio pokyčiai, nuovargis, miego sutrikimai. Taip pat galimi dažnesni peršalimo simptomai ar net priešingai – žmogus trumpą laiką jaučiasi perdėtai energingas.

„Nemiga – vienas stipriausių požymių. Ji gali privesti prie rimtesnių problemų, pavyzdžiui, depresijos. Jei miego sutrikimai tęsiasi kurį laiką, sapnuojate košmarus, arba negalite miegoti, reiktų sunerimti. Kai žmogus blogai miega, greta to atsiranda ir kitų sutrikimų: prarastas apetitas, nuovargis, nenoras eiti į darbą ar užsiimti kitomis veiklomis, sukasi negatyvios mintys apie praradimą“, – kalba psichologė-psichoterapeutė.

Prie fizinių ir psichologinių sutrikimų prisideda ir dvasiniai žmogaus išgyvenimai: tikintis žmogus gali jaustis apleistas Dievo, pykti ant jo, abejoti savo tikėjimu. Su krikščionišku tikėjimu taip pat nesuderinama praktika, bandymai su prarastu artimuoju užmegzti ryšį per sapnus, spiritizmo seansus ar kitas okultines priemones. Pozityvesnis priešingas – atsivertimo pokytis, kuomet pradedama lankytis bažnyčioje, melstis už artimąjį ir taip rasti vilties.

Nėra aiškių taisyklių

Gedėjimo ir emocijų išjautimas yra individualus procesas – žmonės skirtingai reaguoja į atsiradusius fizinius, psichologinius bei dvasinius gyvenimo pokyčius.

„Paprastai kiekvienas gedėjimo etapas atlieka tam tikrą psichikos apsaugos funkciją, tačiau, nors ir apibrėžti bei aiškiai įvardinti, šie etapai kiekvienam gali pasireikšti skirtingai, nebūtinai paeiliui, taip pat – atsinaujinti, nuslūgti ir vėl sustiprėti, – pasakoja atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė. – Pasitaiko, kad netektį išgyvenantis žmogus gali manyti, kad tam tikras gedėjimo laikotarpis praėjo, jaustis ramiau, tačiau vėliau jis vėl pasineria į jau išgyventą būseną.

Dėl to pačiam žmogui ir jį supantiems aplinkiniams dažnai sunku suprasti, ką tiksliai jis jaučia ir kaip būtų galima jam padėti. Bet kokiu atveju svarbu žinoti, kad  išgyvenant gedulą stipriai pasireiškiančios neigiamos emocijos, tokios kaip pyktis, depresija, apatija ar baimė yra visiškai normalios, jas išjausti yra būtina. Visa tai yra normali gedėjimo praktika“.

Rekomenduoja gaires gedintiesiems

Nors aiškių taisyklių gedėjimo išgyvenimui nėra, psichologai rekomenduoja gedintiesiems atkreipti dėmesį į kelias gaires.  JAV leidžiamo psichologinių patarimų portalo Help Guide redaktorė Melinda Smith pataria:

• neužgniaužkite savo jausmų.  Jūsų sielvarts netrus trumpiau, jei jį ignoruosite. Tiesą sakant, ilgainiui tai gali tik pabloginti situaciją. Rašytojo Earlo Grollmano žodžiais tariant: „vienintelis vaistas nuo sielvarto yra liūdėjimas“.
• prisiminkite: gedėjimas ne visada pereina įprastais etapais. Vieniems sielvartas kyla bangomis. Kitiems jis apima vienus etapus, bet ne kitus. Tad nesijauskite, kad privalote išgyventi visus gedėjimo etapus.
• pasiruoškite skausmingiems priminimams. Kai kuriomis dienomis jūsų netekties skausmas gali atrodyti lengviau pakeliamas. Tada netikėtas priminimas, pavyzdžiui, nuotrauka ar melodija gali vėl sukelti skausmingų jausmų bangą. Tokie išgyvenimai ypač tikėtini jubiliejų, tradicinių šeimos švenčių metu.  Jei galite, iš anksto planuokite kaip praleisite šias dienas, pasitelkite artimųjų pagalbą.
• neabejokite – išėjusiojo nepamiršite niekada. Rasdami būdą toliau gyventi savo gyvenimą, jūs anaiptol nepamiršite išėjusių artimųjų. Daugelis iš mūsų savo netektis nešiojasi su savimi visą gyvenimą; jos tampa dalimi to, kas mes esame. Skausmas turėtų pamažu  lengvęti, tačiau prisiminimai ir meilė žmogui išliks visada.
• remkitės į savo šeimą ir draugus. Net artimiausi žmonės gali nežinoti, kaip jums padėti netekties metu. Todėl nedvejodami pasakykite kitiems, ko jums reikia – ar tai būtų pagalba su laidotuvių reikalais, ar tiesiog buvimas šalia. Jei šiuo sunkiu metu neturite nieko, kuo galėtumėte pasikliauti, pasikalbėkite su psichologu.
• ieškokite „gerų klausytojų“. Kai kuriems žmonėms jūsų sielvartas gali būti labai nepatogus. Dėl šio diskomforto jie gali jūsų vengti, pasakyti neapgalvotus dalykus arba prarasti kantrybę. Jokiu nelaikykite jų veiksmų ženklu, kad turite izoliuotis. Ieškokite žmonių, kurie geba geriau išklausyti ir paguosti.
• pasisemkite paguodos iš religijos. Jei esate tikintis, jūsų religijos gedulo ritualai gali suteikti paguodos ir padėti dalytis sielvartu su kitais. Dalyvavimas bažnytinėse apeigose, religinių tekstų skaitymas, malda, meditacija ar pokalbis su dvasininku taip pat gali suteikti daug paguodos ir padėti suprasti savo mylimo žmogaus mirtį.

Pabaiga: gedėjimo stadijos: kaip jas atpažinti ir išgyventi?