Kai politika ima kontroliuoti meną, šis tampa propaganda. Deja tokių apraiškų šiomis dienomis galima pastebėti ne tik Rusijoje ar Kinijoje, bet ir savicenzūra užsiimančiose Vakarų knygų leidyklose. Kaip praneša „Chicago Tribune“, JAV knygų leidėjai pradėjo vis dažniau naudoti taip vadinamus „jautriuosius skaitytojus“, kurie vertina rankraščius siekiant „išravėti“ rasistinį, seksistinį ar kitokį įžeidžiantį turinį. Po „woke“ aktyvistų didinamuoju stiklu ypač papuola, autoriai nepriklausantys „marginalizuotoms atstumtųjų“ grupėms.
Įbauginti autoriai
Įdomu tai, kad diktatūrose politnė linija kūrėjams yra primetama valstybės, o Vakaruose tuo užsiima privačios leidyklos. Stacy Whitman, „Lee & Low“ leidyklos direktorė, užtikrintai teigia: „kiekvieno rašytojo tikslas – gera knyga, o jautrus pateikimas – geros knygos pradžia“. Bet ar tikrai jautrieji skaitytojai padaro knygą geru kūriniu? Ar ši kontrolė formuoja geresnius, o gal atvirkščiai prisitaikėliškus rašytojus? Žinoma, visi autoriai nori, kad jų personažai būtų autentiški ir tikroviški. Tačiau praeityje, jei knygos veikėjai ar siužetas neatrodė tikroviškai, skaitytojai jos tiesiog nepirkdavo ir tai būdavo pakankama bausmė rašytojui. Šiandien rašytojas labiau bijo būti pavadintais rasistu, ar homofobu nei sukurti blogą knygą.
„Tribune“ rašo: „galimybė įžeisti žmones, kai kuriems autoriams, kelia baimę“. Nejaugi?! Pavyzdžiui, norėdama translytį personažą pavaizduoti kuo tikroviškiau, jaunimo knygų autorė Susana Dennard pasamdė translytį skaitytoją, kad įvertintų jos veikėjo tikroviškumą. Viena vertus toks autorės kruopštumas, būtų gerbtinas, jei jis nebūtų privalomas; jei jį motyvuotų meninis perfekcionizmas, o ne baimė būti panaikintai. „Iš pradžių man buvo neramu kurti tokį personažą, nes kas bus, jei jį suprasiu neteisingai? Galėčiau padaryti didelę žalą,“ – nerimavo Dennard.
Jauna rašytoja susilauktų daug problemų, jeigu ji būtų apkaltinta transfobija dėl to, kad nesugebėjo sukurti politiškai korektiško personažo, o tiesiog vadovavosi savo asmenine nuomone apie translyčius žmones. Tokia etiketė internete pasklistų labai greitai ir galimai sugriautių autorės reputaciją ir gyvenimą.
Keistos „jautriųjų skaitytojų“ dilemos
Tačiau tokia cenzūros praktika kelia rūpesčių ne vien išsigandusiems autoriams, bet ir jų „woke“ recenzentams. Kai kurie „jautrieji skaitytojai“, pavyzdžiui, nerimauja, kad padėdmi baltaodžiams autoriams kurti „autentiškus“ juodaodžius personažus jie padeda „ne tai“ rasei užsidirbti iš mažumų kultūrinio paveldo. „Atrodo, lyg aš jiems atiduočiau sėklas, brangakmenius ir visus savo kultūros grožius, o tai – kultūrinė vagystė“, sako juodaodė „jautrioji skaitytoja“ Dhonielle Clayton. „Kodėl aš turėčiau išpasakoti visas autoriams nesuprantamas smulkmenas, kurios padaro mano kultūrą autentiška, vien tik tam, kad jų kūriniai būtų įdomūs?“
Tokie skundai dėl svetimos kultūros pasisavinimo rodo ne vien žmonių nesupratingumą bei priešišką požiūrį į kitas kultūras; jie taip pat atskleidžia klaidingą įsitikinimą, kad visi juodaodžiai, translyčiai, ar „kitokie“ asmenys turi vienodą pasaulėžiūrą, patirtį bei vertybes. Taip manantys draudžia vaizduotei peržengti kultūrinių marksistų braižomų rasinių/lyčių ribų, kurios yra jų „skaldyk ir valdyk“ strategijos dalis.
Ar baltaodžiai galės rašyti tik apie baltaodžius?
Bet kur visa tai veda? Ar ateityje dėl politinio diktato tik juodaodžiai autoriai galės rašyti apie juodaodžius, tik musulmonai galės kurti musulmonų personažus, tik lesbietės galės atvaizduoti lesbiečių veikėjas? „Tribune“ straipsnyje kaip problemiško kūrinio pavyzdys buvo paminėtas Williamo Styrono 1967 m. romanas „The Confessions of Nat Turner“ (Neto Ternerio išpažintys, vert. past.). Styronas buvo baltasis, o knyga pasakojama iš vergo Turnerio perspektyvos. Tikėtina, kad šiandien „jautrusis skaitytojas“, analizuodamas Styrono rankraštį, vetuotų rašytojo bandymą susitapatinti su XIX amžiuje gyvenusiu juodaodžiu ir autentiškai atvaizduoti jo patirtį. Galbūt leidėjas net atsisakytų išleisti šią knygą.
„Tribune“ pamiršta paminėti, kad „Neto Ternerio išpažintys“ pelnė grožinės literatūros Pulicerio premiją. Styrono novelės yra puikus pavyzdys, kaip žmogaus vaizduotė gali pakilti virš politikos sukaustytos tapatybės ir sukurti kažką, kas paliečia skaitytoją. Deja, naujame leidybos pasaulyje, netinkamas „marginalizuotų grupių“ pavaizdavimas pamažu tampa mirtina nuodėme, kurios vengdami atsisakome laisvos kūrybos genijaus.
Markas Tapsonas yra publicistas, scenaristas, NVO „Horowitz laisvės centras“ bendradarbis. Kaip scenaristas, Markas yra sukūręs daugybę filmų scenarijų, tarp jų – apdovanojimą pelniusio dokumentinio filmo „Džihadas Amerikoje: Didysis apgaudinėjimas”.
Skaitykite toliau apie tai apsaugoti savo vaikus nuo „woke“ kultūros įtakos.