fbpx

Širdies reikaluose – moterų koziriai. Kaip išsilavinusiai merginai rasti vyrą?

 | Meg T. McDonnell

Žurnalistas ir naujai išleistos knygos „Ženk pirmą žingsnį“ (Make Your Move: The New Science of Dating and Why Women Are in Charge, angl.) autorius Jonas Birgeris niekada neketino tapti pažinčių ekspertu. Dešimt metų praleidęs žurnalo „Money and Fortune“ kolektyve, Birgeris pastebėjo, kad „dauguma su juo dirbusių vyrų, buvo laimingai susiradę savo antrąją pusę, o dauguma moterų – nelaimingai vienišos“. Jo smalsumas paskatino parašyti knygą, siūlančią „drąsių naujų idėjų, kaip laimėti išsilavinusioms moterims nedraugiškoje pažinčių rinkoje“. Birgerio knyga iš tiesų siūlo gaivų naują požiūrį į širdies reikalus ir viltį moterims pasiekusioms savo tikslus visose gyvenimo srityse, išskyrus romantinę. Dėl to neseniai pakalbinau autorių apie jo knygą ir apie tai kaip išsilavinusiai merginai rasti vyrą.

Savo knygoje jūs tvirtinate, kad vyrai mėgsta savimi pasitikinčias moteris, bet ir pažymite, jog šis požiūris tinka ne visiems. Kaip tad atpažinti vyrus, kuriems ši strategija bus tinkama, o kuriems – atstumianti?

Leiskite pažvelgti į jūsų klausimą iš kitos pusės.  Vyrai bijo būti atstumti lygiai taip pat, kaip ir moterys. Todėl vyras į pasimatymą dažnai pakviečia tą moterį, kuri, jo manymu, greičiausiai pasakys „taip“, o ne tą, kuri jam labiausiai patinka.

Mano patarimas moterims: nekomplikuokite situacijos be reikalo. Nepradėkite svarstyti, ar jums patinkantis vaikinas nustos jumis domėtis, jei parodysite jam dėmesį. Patikėkite, tai labai mažai tikėtina. Vyrų paslaptis paprasta: jiems patinka moterys, kurioms jie patinka.

Daugeliui moterų internetinės pažintys tapo būdu plačiau „užmesti tinklą“ padidinant tikimybę susirasti vyrą. Jūsų strategija – daugiau dėmesio skirti pažintims realiame gyvenime. Ar galėtumėte paaiškinti kokius matote internetinių pažinčių trūkumus?

Pirmiausiai pažvelkite ką jums duoda visas tas platus tinklų užmetimas? Kaip rodo „CBS Marketwatch“ atliktas tyrimas, jaunesni nei 30 metų vienišiai dabar praleidžia 20 valandų per savaitę pažinčių svetainėse. Ir nepaisant tokios reikšmingos investicijos į internetines pažintis, nėra jokių įrodymų, kad susipažinti rimtai draugystei dabar yra lengviau nei iki-internetiniais laikais. Greičiau priešingai.

Neseniai šia tema kalbėjau Rollinso koledže. Rollinsas siūlo savo studentams „Gero starto gyvenime“ kursą, apimantį viską, pradedant asmeniniais finansais ir karjera ir baigiant santykiais. (Beje, toks kursas – tikrai puiki idėja, kurią turėtų įdiegti daugiau universitetų).

Baigiantis paskaitai, viena studentė išrėžė tiesiai: suprantu jūsų skepsį dėl internetinių pažinčių, tačiau, po galais, kaip išsilavinusiai merginai rasti vyrą, jei ne per internetą? Atsakydamas jai ir likusiai auditorijai uždaviau tokį klausimą: kas iš jūsų pažįstate „neužimtą“ vaikiną ar merginą realiame pasaulyje, apie kurį esate pamąstę, kad visai norėtumėte su juo išeiti į pasimatymą?

Trisdešimt studentų auditorijoje – ir visos 30 rankų pakilo į viršų. Mano žinia paprasta: kam pradėti nuo nulio su visiškai nepažįstamu žmogumi internete, kai jau yra kas nors jums patinkantis realiame pasaulyje su kuo norėtumėte susipažinti artimiau?

Knygos „Ženk pirmą žingsnį“ viršelis
Vis dėlto jūs visiškai neatmetate internetinių pažinčių, ypač, kai kurioms nišinėms kategorijoms (pvz., pažinčių portalas  ūkininkaujantiems farmersonly.com).  Tačiau jūs skeptiškai vertinate internetines pažintys kaip pagrindinį mūsų dienų susipažinimo formatą. Kodėl?

Didelė internetinių pažinčių problema yra ta, kad pažinčių svetainių verslo tikslai visiškai neatitinka jūsų romantinių tikslų. Jūsų „ilgai ir laimingai“ neneša pinigų pažinčių svetainėms. Jų verslo modeliai sukasi tiek apie naujų klientų pritraukimą, tiek apie senų klientų išlaikymą. Daugybė programų, tokių kaip „Tinder“, taip pat uždirba pinigus už reklamą. Taigi, kiekvieną kartą, kai pažinčių svetainės vartotojas susituokia ir nustoja lankytis svetainėje, verslas praranda mokantį klientą.

Manote, kad esu pernelyg ciniškas? Ką gi, pažvelkime į „Match Group“, pažinčių svetainių „Match“, „Tinder“, „Hinge“, „OkCupid“ ir „Plenty of fish“ valdytojos, 2019 m. metinę ataskaitą. Štai sąrašas žodžių, kurie nė karto nepasirodo „Match Group“ ataskaitoje: vedęs / ištekėjusi, santuoka, vestuvės, pora, vaikinas / draugė, sutuoktinis, vyras ir žmona.

„Tinder“, „Match“ ir „OkCupid“ nenori, kad jūs iškristumėte iš žaidimo. Jie nori jus paversti pastoviais klientais. „Match Group“ tai pripažįsta savo metinėje ataskaitoje, kur sakoma: „sėkminga patirtis … skatina pakartotinį naudojimą“. Supraskite: pradėję susitikinėti su kuo nors puikiu per „Tinder“, jūs turėtumėte sugrįžti į programą, ieškodami dar puikesnio žmogaus.

Jūs teigiate, kaip amžius tarp 20 ir 30 m. yra tinkamiausiais laikotarpis susirasti vyrą. Esą tuo metu dar galima lengviau keisti karjeros trajektoriją; be to tai stipriausio moters vaisingumo metai. Vis dėlto tokiame amžiuje dar formuojasi mūsų smegenys ir tapatybė, todėl tinkamo partnerio pasirinkimas gali komplikuotis. Be to, daugelis išsiskyrusių moterų jums pasakys, kad jaunas amžius tuokiantis vienaip ar kitaip prisidėjo prie jų skyrybų. Kaip į tai atsakytumėte?

Tinkamo gyvenimo partnerio paieška yra sudėtinga bet kuriame amžiuje. Bet jei sakote, kad moterims lengviau susirasti vyrą būnant, tarkime, 36-erių nei 26-erių, galėčiau jus supažindinti su daugeliu 30 – 40 metų moterų, kurios aistringai nesutiktų su tokiu teiginiu.

Santykiai nėra panašūs į brangius vynus. Žmonės su amžiumi netampa labiau suderinami. Taip pat senstantys vienišiai netampa atviresni potencialių partnerių atžvilgiu. Knygoje „Ženk pirmą žingsnį“ aptariu du tyrimus iš Australijos, kuriuose nustatyta, jog vyresni asmenys yra labiau įsikibę savo gyvenimo būdo ir dėl to jie tampa išrankesni ir mažiau atviri. Tyrimai parodė, kad kuo labiau esame įpratę prie tam tikrų gyvenimo ir mąstymo rutinų, tuo sunkiau rasti partnerį, tvarkingai telpantį į mūsų gyvenimą.

Paskutiniuose savo knygos skyriuose siūlote [išsilavinusioms] moterims atsisakyti lūkesčio, kad jų vyras bus tiek pat išsilavinęs, ir nepaisyti susiklosčiusių normų pačioms pasiūlant vyrui tuoktis, jei jis pats to nepaprašo. Ar galima sakyti, kad jūs siūlote moterims mažiau jaudintis dėl to, ką visuomenė gali pamanyti apie jų santykius, ir daugiau dėmesio skirti tam, ko jos iš tikrųjų trokšta?

Nesupraskite manęs klaidingai. Aš nekaltinų visų moterų pernelyg dideliu išrankumu, siekiant vyrų su aukštu išsilavinimu.  Tiesiog visiems vertėtų būti atviresniems ir, kaip sakėte, galvoti tai, kas iš tikrųjų jums teikia laimės. Aš netikiu, kad aukštasis išsilavinimas daro žmogų geresniu vyru ar žmona. Aš taip pat manau, kad ilgalaikiai santykiai su darbininku turi realių pliusų.

Pradžiai gaisrininko ar elektriko, ko gero, neslegia neišmokėta studijų paskola.  O kaip žinia finansiniai sunkumai ir skolos tampa išbandymu daugeliui jaunų santuokų. Nepamirškite ir to, kad: vyrukas, dirbantis nuo 9 iki 17 val. galės daugiau laiko skirti vaikams, nei verslo teisininkas, kuris visada dirba iki vėlumos ir vyksta į darbines keliones.

Kalbėdamas iš asmeninės patirties, galiu pasakyti, kad dviem karjeros žmonėms išties sunku kartu kurti šeimą. Mes su žmona kasdien derėdavomės, kas turi grįžti namo iki 18:30, kad atleistume auklę.  Kartais tos derybos tapdavo labai įtemptos.

Kalbant apie pasipiršimą, aš nemanau nieko blogo, jei moteris ima ir pasiperša savo vaikinui. Sprendžiant iš visų linksmų „ji jam pasipiršo“ vaizdo įrašų, kuriuos matau socialiniuose tinkluose, vis daugiau tūkstantmečio kartos žmonių mano taip pat.

Tačiau ką daryti, jei vyras gavęs tokį moters pasiūlymą, išsigąs, susigės ir tai dar labiau apsunkins laimingos pabaigos perspektyvą? 

Viename knygos skyriuje kalbu apie šią labai specifinę problemą – ją pavadinau „jaunojo slunkiaus problema“. Ko gero visi pažįstame bent vieną tokį vaikiną. Jie daugelį metų labai patogiai draugauja su savo mergina. Jie labai patenkinti tokia padėtimi ir, nors jų draugės nori ištekėti, tačiau jie vis delsia.

Ką reikėtų dėl to daryti? Pirmojoje savo knygoje „Romanti-konomika“ aš siūliau moterims pateikti vyrams santuokos ultimatumą. Dabar manau, kad tai buvo neteisingas patarimas. Net jei santuokos ultimatumas pasiektų savo tikslą, tai nebūtų geras būdas pradėti gyvenimą kartu… Gyvenimą bijant tos dienos, kai jis pasakys: „Aš apskritai nenorėjau tavęs vesti!“

Todėl manau, kad prašyti vaikino jus vesti jus yra kur kas geriau nei pateikti ultimatumą. Santuokos pasiūlymas yra klausimas, o ne reikalavimas. Jūs negrasinate jo palikti. Tik sakote jam, kad norite praleisti likusį gyvenimą kartu. Koks vaikinas neištirptų tai išgirdęs?

O jei jo tai nepalies? Na, jūs bent jau žinosite, kad jis nėra jums tinkamas vaikinas ir negaišite dar vienerių metų slunkiui, kuris negali įsipareigoti.

Perspausdinta su Institute for Family Studies leidimu.

Meg T. McDonnell yra žurnao „Verily Magazine“ vyriausioji redaktorė.

Pabaiga: kaip išsilavinusiai merginai rasti vyrą?

Jums gali patikti