fbpx

Lyties tapatybės kliedesiai – absurdiški, bet pavojingi

Georgeas Weigelis | First Things

Metų pradžioje JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas visose pasaulio valstybėse tarnaujantiems Amerikos diplomatams išsiuntė aplinkraštį apie „Geriausias lyties tapatybės praktikas“.  Dokumente perspėjama apie „žalingas, atskirtį skleidžiančias žinutes“, kurias siunčia tokie terminai kaip „mama/tėvas, “ „sūnus/dukra“ ir „vyras/žmona“.  Perskaitęs šią naujieną panorau apsilankyti Oak Hillo kapinėse Vašingtone, kur ilsisi Deano Achesono, 1949–1953 m. ėjusio JAV valstybės sekretoriaus pareigas, palaikai ir pažiūrėti ar vargšas Blinkeno primtakas nesivarto kape.

Savo nuostabioje 1969 m. pasirodžiusioje memuarų knygoje „Sukūrimas“ (Present at Creation, angl.) Achesonas prisimena savo centrinį vaidmenį tokiose lemtingose iniciatyvose kaip Maršalo planas, NATO įsteigimas  ir taikos sutartis su Japonija.  Galima drąsiai teigti, kad Achesonas buvo architektas tarptautinės saugumo architektūros, lėmusios komunizmo žlugimą ir Šaltojo karo pabaigą.  Stebint dabartinio sekretoriaus Blinkeno veiklą, susidaro įspūdis, kad savo memuarus jis galėtų pavadinti „Sugriovimas“. Paklausite ko?  Viso, ką sukūrė Achesonas ir jo bendražygiai.

Karo akivaizdoje – pavojinga obsesija

Pasvarstykite, kas vyko pasaulyje, kai ponas Blinkenas išsiuntė „lyties tapatybės“ aplinkraštį? Ukrainoje ir Gazoje siautė karai. Poitinė ir ekonominė krizė Lotynų Amerikoje sukėlė precedento neturinčią migracijos krizę prie pietinės JAV sienos. Rusija kūrė kosminį branduolinį ginklą, kuris galėtų sunaikinti Amerikos palydovinio ryšio tinklą.  Irano parankiniai kėlė chaosą Vidurio Rytuose, trikdydami gyvybiškai svarbius prekybos kelius per Raudonąją jūrą. Kinija tęsė bandymus įbauginti Taivaną. Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, įvairiausių krizių buvo daugiau, nei galima suskaičiuoti. JAV prezidentas savo kalbose painiojo Meksikos ir Egipto prezidentų pavardes. Pagrindinis respublikonų kandidatas į prezidentus informavo gerbėjus, kad leis Vladimirui Putinui „daryti, ką nori“ NATO sąjungininkėms, kurios gynybai neskiria 2 procentų savo BVP.

Ir nepaisant viso to, JAV valstybės sekretoriui atrodo svarbu nurodyti savo diplomatams „išlikti vieningiems ir palaikyti teisę pasirinkti savo įvardžius“, o galimai įžeidžiantį binarinį kreipinį „ponios ir ponai“ pakeisti į lyčiai neutralų „gerbiamieji“ arba „susirinkusieji“?

Tai ne tik nesąmonė, tai pavojinga nesąmonė, atitraukianti dėmesį nuo tikrojo diplomatų darbo. Tai dar labiau mažina pagarbą Amerikai Vladimiro Putino ir Xi Jinpingo akyse. Jie gali daryti išvadą, kad ši tariama supervalstybė, apsėsta „takios lyties tapatybės“, nepajėgs pasipriešinti jų agresyviems planams. JAV siunčia signalą apie valstybės nerimtumą visam likusiam pasauliui. Tokia politika žeidžia ir atstumia daugelį potencialių sąjungininkių, vis dar besivadovaujančių sveiku protu, dabar laikomu „toksiška“ tradicine kultūra, kuriai JAV Valstybės departamentas paskelbė karą.

Ribų nežinantis susireikšminimas

Žiūrint iš katalikiškos perspektyvos, politika visada susijusi su kultūra. Ir štai kas atsitinka, kai kultūroje įsišaknija „ekspresyvus individualizmas“ – susireikšminimas pakeltas kūbu.  Kai atmetamas biblinis požiūris į žmogų, pagal kurį pasaulyje ir mumyse įrašyta tiesa, įskaitant tai, kad esame vyrai arba moterys, skirtingi, bet vienas kitą papildantys, sutverti bendrystei ir vaisingumui. Idėjos, kaip visada, turi pasekmių, o beviltiškai klaidingos „woke“ idėjos pakerta Amerikos diplomatiją, sukeldamos pavojų visam pasauliui.

Kaip įprasta melo atveju, lyties tapatybės ideologija užkrėtusi JAV Valstybės departamentą, siekia save „primesti“ per biurokratinę prievartą ir bauginimus. Štai, vadovaujant Blinkenui,  Jungtinės Valstijos pasuose įvedė trečią lyties žymą – tiems, kurie nelaiko savęs nei vyru, nei moterimi. Blinkeno paskirta specialioji ambasadorė „lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių ir interseksualių asmenų (LGBTQI+) žmogaus teisėms“, informavo Valstybės departamento darbuotojus, kad siekiant paaukštinimo jie turi „daryti pažangą“ pagal ideologinius „įvairovės, lygybės ir įtraukties“ kriterijus. Tai ne visai totalitarinė ateitis, kurią Georgeas Orwellas apibūdino kaip „batą, amžinai trypiantį žmogaus veidą“. Bet vis dėlto tai yra prievarta melo vardu.

Draugas, turintis puikų istorijos žinių bagažą, praeitą mėnesį grįždamas iš Romos į Vašingtoną per Londoną, iš Heathrow oro uosto man atsiuntė žinutę, sakydamas, kad jaučiasi taip, lyg važiuotų iš Sodomos į žlungantį Konstantinopolį. Patariau jam atsipalaiduoti ir užsisakygi kokteilį oro uosto bare, nes bent jau „Romą“ yra vilties išgelbėti. Tačiau sekretoriaus Blinkeno telegrama rodo, kad analogija tarp Amerikos dabartinės situacijos ir Konstantinopolio žlugimo nėra visiškai tolima. Ir to naujo nuopuolio nesulaikys nė vienas iš dviejų narciziškų, pagyvenusių kandidatų į prezidentus, kurie įkūnija, o ne meta iššūkį susireikšminimo kultūrai, žudančiai Ameriką ir trukdančiai padėti kurti geresnį pasaulį.

Jums gali patikti