Unė Babickaitė: „artistka“ iš Laukminiškių, pakerėjusi Paryžių

Unė Babickaitė – Graičiūnienė, pasaulinę šlovę plenusi lietuvių aktorė ir režisierė pasaulį išvydo prieš 125 metus Laukminiškių kaime (dab. Kupiškio raj.).  Jos būsimas tėvas Jurgis Babickas užkuriom atėjo į našlės Katelienės, jau turėjusios 4 vaikus, ūkį. Šia santuoka trumpai tesidžiaugė: Katelienė greitai mirė. Po kurio laiko jaunas našlys į tuos pačius namus parsivedė jauną žmoną Agotą Graičiūnaitę iš Pajuodupės kaimo. Jurgiui ir Agotai Dievas davė 4 vaikus. Pirmiausia gimė dukra Uršulė, sūnūs Vytautas, Kazys ir Petras. Paaugę posūniai užkurį Jurgį Babicką su šeima išvarė iš namų. Babickų šeima, likusi be pastogės, blaškėsi, vargo, sunkiai dirbo. Kadangi šeimoje buvo vyriausia Uršulė, todėl jai teko rūpintis, prižiūrėti jaunesnius brolius. Tėvas, palūžęs nuo tokio vargo, greitai mirė. Visa paguoda motinos brolio daktaro Andriaus Graičiūno laiškas iš Amerikos. Laiške jis rašo: „Tu, Uršulyte, dabar esi mano brangi dukrelė. Siūsiu tau pinigų tik mokykis“.

Balio Sruogos globotinė… ir simpatija

Uršulė lankė kun. Pranciškaus Kazimiero Čepulio organizuojamus lietuvių kalbos kursus, mokėsi Kupiškio pradžios mokykloje. Dvejus metus mokė Kupiškio apylinkių vaikus skaityti lietuviškai, nes reikėjo pinigų pragyventi, kitaip sakant buvo daraktorka. Turėjo didelę trauką menui, būdama 13 metų, Račiupėnų kaimo klojimų teatre jau vaidino Agnietę P. Čepulio režisuotoje pjesėje „Šventoji Agnietė“, dainavo chore, deklamavo. Mokėsi privačioje aukštesniojoje mergaičių mokykloje Panevėžyje. 1912 m. lapkričio 3d. debiutavo „Artistų mėgėjų kuopoje“, vaidino Onytę L. Lisenkos-Koničiaus pjesėje „Alkanas Joniukas“. Tais metais Uršulė susipažino su Baliu Sruoga, tuo metu gyvenusiu Panevėžyje.

Bėgdama nuo didžiulių nepriteklių išvažiavo į Petrogradą. Čia mokytojavo Putilovo fabriko pradžios mokykloje, dirbo karo ligoninėje. Pati savo autobiografijoje pasakojo: „1915 m. Balio Sruogos verčiama prieš savo norą išlaikiau egzaminus į Imperatoriškosios konservatorijos dainavimo klasę. Taip pat Balio Sruogos – kuris tikėjo suradęs manyje talentą – verčiama dar priedo įstojau į garsius Petrograde Pollako dramos kursus. Visą laiką vaidinau visokiuose spektakliuose rusų ir lietuvių kalba. Sruoga išprašė man iš visokių organizacijų trejetą stipendijų. Padėjo globoti mažus besimokančius tris broliukus, kuriuos su savimi atsivežiau į Petrogradą“.

Jie artimai bendravo B. Sruoga įsimylėjo Uršulę. Sruoga jai ir sugalvojo naują sceninį vardą Unė – „Una – vienintelė tokia, unikali“. 1918 metais ji grįžo į Lietuvą, savo gimtą kraštą, į Kupiškį pas motiną. Sveikindamasi ir bučiuodama mamą pasakė, kad ji – artistka, mama graudžiai pravirko. „Mokytoja, daraktorka – garbinga, o artistka, tokios negirdėjau. Kas čia gero, – pasakė motina. – Loksto po pasaulį kėp oitas“. Motina  pyko ir  ant Balio Sruogos, kuris pastūmėjo dukrą link teatro. Pati Unė pasakojo kaimynei, kad Balys Sruoga nepatiko motinai. Ji pasakoja kupiškėnų tarme: „Moma išvyjo mani ir mono svečių su šluotu“. „Pone tu svieto, misliu, kur tokį ir atrodo. Kaipgi moma nevis: trumpos kėlnios, blauzdos nuogos, su gintorais, plaukais apslaidįs. Tikras prajėvas“, – pasakoja kaimynė susidariusi įspūdį apie Unės draugą B. Sruogą.

Neįvertinio Kaunas… žavėjosi Paryžius

1918 metais Agota Babickienė su vaikais persikėlė į Kauną. Unė pradėjo dirbti Dainos bei scenos draugijos vaidybos grupėje režisiere, subūrė aktorių trupę, statė spektaklius, dirbti sekėsi, turėjo didelį pasisekimą, sulaukė gerų recenzijų. Tačiau profesionalūs režisieriai vyrai Antanas Sutkus, Jonas Vaičkus, Konstantinas Glinskis nenorėjo pripažinti. Tuo metu moteris režisierė buvo dar visai nepriimtinas reiškinys. Tikriausiai, bijojo konkurencijos. Tačiau Kaune Unė ilgai neužsibuvo.

1919 metais su pirmąja Lietuvos misija dėdės Andriaus Graičiūno kvietimu Unė išvyko į Ameriką. Ten vaidino įvairiuose miestuose, kur gyveno lietuviai, bet daugiausia Čikagoje. 1920–1923 metais organizavo lietuvių dramos kursus, su jų dalyviais statė spektaklius.

1923–1924 metais jau kaip Une Baye vaidino amerikiečių bendrovių „Paramount“, „Apollo“, „Thurville“ kurtuose begarsiuose filmuose. Filme „Lapių medžioklė“ gavo pagrindinį vaidmenį. Bet gana greitai buvo priversta pasitraukti iš filmavimo, nes filmo finansuotojai liko nepatenkinti, kai sužinojo, kad vaidina ne amerikietė, o emigrantė. Ji jokiu būdu nesutiko priimti JAV pilietybės. Todėl nukentėjo jos karjera. Jai buvo neleista vaidinti filme „Džordžo Vašingtono gyvenimas ir laikai“, kuriame Unė turėjo vaidinti prezidento mylimąją.

Čikagoje tuo metu gyveno Julija Žymantienė-Žemaitė. Jos tapo draugėmis. Įsitraukė į lietuvių išeivių veiklą. 1924 metais ištekėjo už pusbrolio, labai gabaus inžinieriaus ir vadybos mokslo pradininko Vytauto Graičiūno. Nors Unės kūrybinė karjera JAV klostėsi gana sėkmingai, vis dėlto su vyru norėjo grįžti į Nepriklausomą Lietuvą ir dirbti jos labui. Yra išlikęs jos pasakojimas, kaip ji apsipylė ašaromis, kai ruošėsi priimti Amerikos pilietybę, per kurios priesaiką reikėtų atsižadėti Lietuvos. Moteris šito niekad nebūtų galėjusi padaryti…

1926 metais Unė ir Vytautas Graičiūnai grįžo į Lietuvą, tačiau nusivylę to meto Lietuvos realijomis. Noro vaidinti Valstybės teatre nepareiškė. 1928 metais nusprendė išvažiuoti į Vakarų Europą. Ten buvo geresnės sąlygos įgyvendinti idėjas ir sumanymus. Finansiškai nepriklausoma, remiama savo gana turtingo vyro, Londone įkūrė Naująjį rusų teatrą, kuriame pati ir vaidino, o 1929 metais Paryžiuje subūrė anglų ir amerikiečių trupę. Jų spektaklis „Žvakių šviesoje“ buvo išgirtas paryžiečių spaudos, o artistė Unė pavadinta žaviausia iš daugelio tarptautinio masto žvaigždžių, kurios kasmet pasirodo Paryžiuje.

Išbandymai atgaivino tikėjimą

Unės kūrybinio pakilimo laikotarpį nutraukė visokių nesėkmių ir nelaimių ruožas. 1931 metais pablogėjo sveikata: kartą iš burnos pasipylė kraujas, atsinaujino sunki akių liga, patyrė avariją, buvo padarytos kelios operacijos. Aktorės nuotaika keitėsi. Sirgdama ji skaitė „Šventųjų gyvenimus“, stebėjo tuščiagarbišką turtingą aplinką, ėmė bodėtis turtuolių gyvenimu. Paniro į religiją, aplankė Asyžiaus miestą, net planavo stoti į vienuolyną, užsidaryti nuo pasaulio, tačiau šias nuotaikas nuramino pranciškonų vienuolyno prioras. Atlikusi viso gyvenimo išpažintį, Unė užsirašė Italijoje į pasaulietinį tretininkų ordiną, ją apjuosė šv. Pranciškaus virve, ji apsilankė Vatikane pas Popiežių.

Pasaulinė ekonomikos krizė pagreitino sprendimą keltis į Lietuvą. Graičūnus jau slėgė skolos, Unės teatriniai planai žlugo. Vyras Vytautas Graičiūnas į Lietuvą grįžo 1935 metais, žmona iki metų pabaigos likvidavo šeimos turtą ir 1936 metais parvažiavo pas vyrą į Tėvynę. Ji norėjo Kaune steigti teatro studiją, gal dirbti Valstybės teatre, bet dėl nerimstančių teatralų intrigų ir pašlijusios sveikatos turėjo pasitenkinti vadovavimu Šaulių sąjungos teatrui. U. Babickaitė pastatė trejetą spektaklių ir Panevėžio teatre. Aktorės širdis buvo atverta pasaulio grožiui, jo troško, ieškojo ir kūrė. Abiejų Graičiūnų moralinio gyvenimo normos taip pat nesikeitė, jie norėjo daryti gera žmonėms ir savo kraštui. Gyvendama Kaune Unė skaitė lietuvių poeziją ir tarmiškai dainavo kupiškėnų dainas per Kauno radiofoną, kuriame dirbo brolis Petras Babickas.

Gyvenimą sutraiškė komunizmo mėsmalė

1940 metais užėjus sovietams, Lietuvoje sąlygos ėmė keistis. Jie turėjo galimybę trauktis į Vakarus, tačiau liko Tėvynėje, manydami, kad gali būti čia naudingi. V. Graičiūnas dėstė Vytauto Didžiojo, vėliau pervadinto į Kauno valstybinį universitetą, Statybos fakultete. Unė 1950 metais čia vadovavo studentų saviveiklos būreliui, kuris laimėdavo konkursuose pirmąsias vietas. 1951 metais Graičiūnai buvo sovietų suimti ir po tardymų Maskvoje nuteisti: Unė – penkeriems, Vytautas – dešimčiai metų. Unė po 22 mėnesių Komsomolsko mieste buvo amnestuota ir į Lietuvą sugrįžo N. Chruščiovo laikais.

Grįžo palūžusi, viskuo nusivylusi. Ji jautė, kad yra nuolat sekama. Ji jautėsi kalta dėl vyro, nes ji prikalbino jį važiuoti į Lietuvą. Vytautas lageryje žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Unė labai skausmingai išgyveno vyro mirtį, nuo šio laiko Unei žemiškas gyvenimas baigėsi. Ji pati prisipažino: „Kaip aštraus peilio dūris įsmigo mirtis mano sielon. Aš niekaip negaliu po tokios žinios atsigauti ir niekaip nebepajėgiu vėl įsijungti į gyvenimą. Taigi džiaugiuosi, kad nebūtis čia pat ir kad vieną kartą kilniems pasiaukojantiems daktarams, budintiems prie manęs, nebepavyks išgelbėti manęs“.

1961 m. rugpjūčio 1 d. Unė Babickaitė-Graičiūnienė atsisveikino su šia ašarų pakalne. Amžinam poilsiui atgulė Palėvenės parapijos kapinėse šalia savo artimųjų. Čia Dievo Motinos skulptūra saugo Mamos Agotos Babickienės kapą, ant kurio užrašyta:

Lėkit, lėkit paukštužėliai į dangišką skliautą, Pasakykit motinėlei mano širdies skausmą

Bagdonių laukų granitas saugo tikros lietuvės režisierės, artistės, didžios dvasios moters, niekada nepamiršusios kupiškėnų tarmės Amžino poilsio vietą.

Straipsnis skirtas 125-osios aktorės ir režisierės Unės Babickaitės-Graičiūnienės (1897 04 19–1961 08 01) gimimo metinėms.

Pabaiga: Unė Babickaitė