fbpx

Kur dingsta valgyti tinkamas maistas?

 | Marcusas Robertsas

Įprasta manyti, kad turtingose valstybės sugadinama ir išmetama žymiai daugiau maisto nei besivystančiose šalyse. Tačiau Pasaulio maisto organizacijos (PMO) duomenys rodo, kad toks įsivaizdavimas teisingas tik iš dalies. Industriniuose pasaulio regionuose (Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Rytų Azijoje) vartotojai iš tiesų išmeta penkis kartus (!) daugiau valgyti tinkamo maisto, nei viso likusio pasaulio gyventojai. Tai didžiulės maisto atliekos.

Didžiausi švaistūnai – gamintojai ir tiekėjai?

Vis dėlto, vartotojų išmetami produktai sudaro tik mažumą viso sugadinto maisto.  Liūto dalis mėsos, pieno, daržovių, žuvies ir kitų gėrybių tampa netinkami valgyti derliaus nuėmimo, perdirbimo, transportavimo ir pardavimo metu.

2016 m. duomenys. Šaltinis: www.fao.org

Maisto švaistymas ir sugadinimas yra pasaulinė problema, kurią išsprendus galbūt pavyktų įveikti neprievalgį ir pagerinti pasaulinę sveikatą. Pasak PMO, pasauliniai maisto produktų praradimo nuostoliai yra 940 milijardų JAV dolerių per metus. Deja vaisiai ir daržovės, sėklos ir riešutai, mėsa ir žuvis bei jūros gėrybės, greitai genda.  Dėl to būtent šie maistingiausi produktai yra itin dažnai išmetami. Sunku patikėti, bet pasauliniu mastu prarandama ar iššvaistoma daugiau nei 50% visų vaisių ir daržovių ir 20-30% mėsos. Ir tai ne vien maisto atliekos.

Maisto nepritruks, bet neramina poveikis aplinkai

Žinoma, maisto sugadinimas ir išmetimas savaime neprives prie bado.  Šie reiškiniai greičiau liudija nepaprastas maisto gamybos galimybes: per pastarąjį šimtmetį, nepaisant gyventojų skaičiaus augimo maisto buvo gaminama vis daugiau maisto, o jo kainos tolydžio krito. 2000 m. maisto kainos buvo dviem trečdaliais mažesnės nei prieš 100 metų, nors žmonių, kuriems to reikėjo, buvo keturis kartus daugiau.

Vadinasi problema – ne maisto trūkumas, o poveikis aplinkai.  Kaip sako Purdue universiteto (JAV) ekonomistas Tomas Hertelis: „klausimas nėra, ar galime pagaminti pakankamai maisto … tačiau, ar galime pagaminti pakankamai maisto taip, kad nesunaikintume planetos.

Kai kuriose šalyse jau imtasi priemonių maisto švaistymui pažaboti.  Tuo užsiima labdaringos organizacijos surinkdamos iš prekybos centrų besibaigiančio galiojimo produktus ir juos išdalindamos vargšams arba vyriausybės, pavyzdžiui Prancūzijoje, įstatymu uždraudusios švaistyti maistą.

Marcusas Robertsas yra teisininkas ir Ouklando universiteto (Naujoji Zelandija) komercinės teisės lektorius.  Jis taip pat yra tinklaraščio mercatornet.com demografijos rubrikos redaktorius ir trijų vaikų tėtis.

Jums gali patikti